Pasaulis susideda iš akimirkų. Mirktelėjai - ir akimirka praėjo. Pražiopsojai - ir nepamatei. Todėl atsimerk, stebėk ir stebėkis. Pasaulis nuostabus. Patikėk!

Geroj girioj gera gervė gerą girą gėrė

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Įvertinimas 5.00 (2 balsai (-ų))

Nors nacionaliniu lietuvių gėrimu laikomas midus, nuo neatmenamų laikų gaminame ir alų, o taip pat saldžiarūgščio skonio nealkoholinį gėrimą, vadintą įvairiai – rūgštim, rūgštele, skinkiu, raugiene, gira. „Iš to alaus nebus nė giros“ – sakydavo Leipalingyje (Lazdijų raj.), o Kupiškyje: „Nebekoks čia alus – tokia gira.“ Barstyčiuose (Skuodo raj.) gasdindavo: „Reiks ir tau kiškio giros duoti, jeigu ramiai nestovėsi.“ Beje, iš tautosakininko Antano Juškos žodyno, išleisto Petrograde XX a. pradžioje, matyti, kad gerą girą gėrė ne geri vyrai, o gervė.

“Rūgšties turi kiekviena šeimininkė…“
Mums įprastas žodis „gira“ pirmą kartą paliudytas vieno lietuviškos raštijos pradininkų Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyne“ (1620 m.), tačiau yra nepalyginamai senesnis, nes turi atitikmenį latvių kalboje – dzira (lietuvių ir latvių kalbų bendrumai gali siekti V a. pr. Kr., kai rytų baltų (lietuvių, latvių) kalbos atsiskyrė nuo vakarų baltų (prusų ir kt.) kalbų).
Pagoniškoje Lietuvoje nebuvo nė vieno darbo, nepavesto tam tikros dievybės globai. Prieš kepant duoną melstasi Dugnui, darant alų – Raugupačiui, o gaminant rūgščius valgius –rauginimo dievybei Rugčiui. Matyt jam tekdavo ir pirmasis puodelis šviežiai pagamintos giros – rūgštelės.
Otas Augustas Šneidereitas, save laikęs prūsų palikuonimi, knygoje „Prūsai“ rašo: „Prūsai maistui vartojo kumelių pieną. Bitininkyste užsiiminėjo visos baltų gentys. Jų mėgstamiausias gėrimas buvo meškinė – tai ne tik vandeniu praskiestas medus, bet jame būdavo ir iš miežių rauginimo gauto alkoholio.“
Etnografas Mikalojus Katkus prisiminimų knygoje „Balanos gadynė“ pasakoja: „Rūgšties turi kiekviena šeimininkė.(…) Dirba rūgštį taip: į išvirintą vandenį įpila rugininių duoninių miltų ir kaipo užraugą įdeda duonos plutą. Į statinėlę nuo 12 gorčių deda vieną gorčių miltų. Už dviejų parų jau rūgštis vartojama. Statinėlė su rūgštimi visada stovi kamaroje (viralinėje), kur laikomos bulbės, burokai, staunyčia kopūstų, duona, miltai ir šiokie tokie baldai.“

1983 metais Vilniuje išleistoje knygoje „Lietuvių valgiai“, paremtoje etnografine medžiaga, apgailestaujama, kad kai kurie senieji lietuviški gėrimai jau pamiršti: „Midus, prieš keletą šimtmečių svarbiausias kiekvienos puotos gėrimas, iš liaudies buities dabar yra beveik išnykęs, kadaise gausiai vartotos sulos dabar visai mažai geriama.“ Rauginimui sula (populiaresnė buvo ne beržų, o klevų, mat ji skanesnė) būdavo supilama į kubilukus, dėl skonio įdedama serbentų ar ąžuolo šakelių ir užpilama avižomis, kurios sudygusios laikydavosi paviršiuje – dengdavo gėrimą nuo dulkių. Kai kada į sulą dėdavo mielių, apynių, ir ji tapdavo panaši į alų. Tokią vėsioje vietoje išlaikydavo net iki šienapjūtės. „Valstiečiai gamino ir girą. Džiovintą duoną ar jos pluteles kubiluke apipildavo verdančiu vandeniu ir paraugindavo. Rytų Lietuvoje gira vartota ne tik gerti, bet ir šaltibarščiams gaminti. Dėl to girai daryti buvo kepama rupaus malimo ruginė duona, kuri išdžiovinta būdavo apipilama karštu vandeniu ir keletą dienų parauginama.“
Prieš penkiasdešimt metų išleistoje knygoje „Kolūkietės namų ūkis“, skyriuje „Svečių vaišinimas“, šeimininkėms patariama: „Gira ir alus duodami prie užkandžių ir antrojo patiekalo. Kiekviena šeimininkė savo nuožiūra pasirenka, kas jai prieinamiau ir pigiau.“ Vaisių sultis, alų ir girą į stalą rekomenduota paduoti ąsočiuose.
1989 metais Čikagoje išėjo anglų ir lietuvių kalbomis parašyta Danutės Brazytės Bindokienės knyga „Lietuvių papročiai ir tradicijos“. Penkiolika metų dirbusi JAV lietuvių leidžiamo laikraščio „Draugas“ vyriausiaja redaktore, D. Bindokienė rūpinosi, kad išeiviai iš Lietuvos saugotų protėvių vertybes, kad neužmirštų „būti lietuviais“. Knygoje aprašomos senosios tradicijos, pateikiama liaudies dainų žodžių, natų, valgių receptų ir netgi lietuviškų keiksmažodžių. Kalbėdama apie girą, autorė pataria, kad, supilstant ją į butelius, „nereikia pripilti iki pat viršaus – geriausia palikti bent vieno ar pusantro colio tarpą, nes rūgimo procesas tebevyksta ir kartais gira išmuša kamštį (retais atvejais butelis gali net sprogti, ypač jei gira laikoma labai šaltai). Girai tinkamiausi stikliniai buteliai. Kol dar gira nėra supilstyta į butelius, o rauginama inde, rūgimo laiku jos maišyti nereikia. Galima tik nugraibyti atsiradusias paviršiuje putas.“ Autorė primena, kad gira puikiai tinka Kūčioms: „Kūčių vakarienės metu užsilaikoma ramiai, rimtai, per daug nekalbama, nejuokaujama ir nevartojama alkoholinių gėrimų. Jeigu kam būtinai reikia užsigerti, tai geriamas vanduo, naminė gira, vaisių sultys.“

Girą gyrė Kazanova
Gira labiausiai didžiuojasi rusai – vadina savo nacionaliniu gėrimu ir turi daugybę receptų. Rusišką giros pavadinimą – kvas – perėmė ir kitos kalbos: vokiškai – Kwas, angliškai – kvass, čekiškai – kvas, suomiškai – kvassi.
989 metais Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras valstybine religija paskelbė stačiatikybę ir, versdamas savo pavaldinius pagonis krikštytis, paliepė: „Apdalinti žmones maistu, medumi ir gira.“ Šis gėrimas pagoniškoje Risijoje buvo gerai žinomas ir mėgiamas. Giros virėjai – kvasnikai – netgi specializavosi: vieni gamino miežinę girą, kiti – iš obuolių, kriaušių, vaisių ar žolelių. Girų būtą pačių įvairiausių rūšių – mėtų, razinų, kmynų, bajoriška, kareiviška ir kt.
Rusų rašytojas Ivanas Turgenevas savo apsakyme „Du bičiuliai“ (1853 m.) taip apibūdino vieną iš herojų PiotrąVasiljevičių Krupiciną: „Girą jis mėgo, kaip pats tvirtino, tarsi tikrą tėvą, o prancūziškų vynų, ypač raudonojo, negalėjo pakęsti ir vadino rūgštybe.“ Garsusis italų keliautojas ir avantiūristas Džovanis Kazanova, Sankt Peterburge ir Maskvoje lankęsis 1765 metais, savo graibstyte išgraibstytuose „Memuaruose“ įrašė tokį prisiminimą apie rusus: „Jie turi nuostabų gėrimą, kurio pavadinimą aš pamiršau. Tačiau jis gerokai pranoksta Konstantinopolio šerbetą. Tarnams, nors jų ten labai daug, duoda gerti ne vandenį, o tą lengvą, malonaus skonio ir maistingą gėrimą, kuris, beje, labai pigus, už vieną rublį gauni visą statinę.“
Savo „Memuaruose“ Kazanova pateikė ir kitokių įspūdžių, pavyzdžiui: „Maskvos damos ypač malonios: jos įvedė paprotį, kurį reikėtų išpopuliarinti kitose šalyse – pakanka pabučiuoti joms ranką ir jos pabučiuos jus į skruostą.“ Arba: „Atrodo, Rusija – vienintelė šalis, kur supainiotos lytys. Moterys valdo, pirmininkauja mokslo draugijose, dalyvauja administraciniuose ir diplomatiniuose reikaluose. Neturi tik vienos privilegijos – įsakinėti armijai.“
Sunku pasakyti, ar taip buvo iš tiesų, bet dėl giros maistingųjų savybių Kazanova neklydo. Liaudis gira ne tik malšino troškulį, bet ir gydė ligas. Giroje yra laktato – pieno rūgšties, todėl gėrimo poveikis panašus į kefyro, išrūgų ar kumyso – reguliuoja skrandžio ir žarnyno veiklą, didina organizmo tonusą, gerina medžiagų apykaitą, gerai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą (žinoma, jeigu be sintetinių saldiklių ir priedų). Giroje yra kalcio, magnio ir B grupės vitaminų. Todėl valstiečiai, eidami dirbti sunkių lauko darbų, būtinai įsidėdavo giros, mat ji mažina nuovargį, suteikia jėgų. Vėliau gydytojai rekomenduodavo girą saldinti ne cukrumi, o medumi, ir gerti po puodelį tris kartus per dieną.
XIX a. pabaigoje į madą atėjus alui ir spirituotiems gėrimams, giros populiarumas sumažėjo. Ji vėl atgimė Sovietų Sąjungos laikais – turbūt pamenate geltonas gatvėje stovėjusias statines ir ilgas eiles prie jų, ypač jei diena pasitaikydavo karšta.

Kad velnias savo vaikų nemaudytų
Rusijoje ąsotis su gira būtinai stovėdavo ant stalo per krikštynas, taip pat per vestuves. Jaunuosius tėvai sutikdavo su duona ir gira, mat druska į madą atėjo vėliau. Tikėta, kad jei gaisras kilo trenkus žaibui, jį gesinti reikia ne vandeniu, o pienu arba gira. Esant sunkiam gimdymui, gimdyvei duodavo išgerti giros tirščių. Baltarusijoje naujagimį maudydami pirmą kartą, prieš tai į burną įpildavo truputį giros – kad vaikelis nebijotų peršalimų. Charkovo gubernijoje tikėta, kad po Velykų undinės išlipančios iš vandens, ateinančios į namus ir maudosi duonos giroje, jeigu gėrimas buvo pagamintas ketvirtadienį. Skaitytojams peteikiame keletą giros receptų, tačiau įspėjame: šiukštu nevirkite giros pirmadienį, mat, anot smagių senovinių prietarų, gali ateiti velnias ir giroje imti maudyti savo vaikus.

*****
O štai ir praktiški patarimai…
Giros salyklas
Giros salyklo galite pasigaminti patys (emaliuotame inde ar medinėje (ąžuolo) statinaitėje). Salyką gaminkite iš miežių, taip pat iš kviečių, rugių ar žirnių. Svarbu – grudų nemaišykite, kiekvienus ruoškite atskirai. Vėliau gamindami girą, į miežių salyklą galėsite įmaišyti truputį kvietinio arba rugių salyklo ir paeksperimentuoti.
Grūdus nuplaukite šiltu (jokiu būdu ne verdančiu!) vandeniu. Užpilkite kambario temperatūros vandeniu taip, kad būtų apsemti. Laikykite 5–6 dienas, nuolat pamaišykite. Po 2–3 dienų vandenį pakeiskite (grūdus nuplaukite šiltu vandeniu). Kai išdygs želmenys (jie turi būti 2–3 kartus ilgesni už grūdą), grūdus išimkite iš vandens ir išdžiovinkite šiltoje orkaitėje (30–400C). Išdžiovintus sumalkite mėsmale, o paskui – kavos malūnėliu. Saugokite vėsioje sausoje vietoje supilstę į maišelius.
Ruošiant girą jums reikės įvairių priedų: medaus, vaisių, daržovių, kvapniųjų žolelių.

Dar šis tas
Duonos gira daroma iš duonos džiūvėsių nuopilo (misos), kuris fermentuojamas mielėmis ir pieno rūgšties bakterijomis, filtruojamas ir išpilstomas.
Vaisių ir uogų gira – tai cukraus sirupu praskiestos, mielėmis fermentuotos vaisių ir uogų sultys.
Salyklinė gira daroma iš koncentrato, gauto iš žaliojo rugių ar miežių salyklo ir rauginių ar kitokių miltų misos. Į koncentratą kartais dedama fermentinių preparatų, cukraus, citrinos rūgšties, mėtų, kartais medaus, apynių, kmynų. Gira išpilstoma į cisternas, statines ar butelius. Išpilstyta į butelius pasterizuojama.

Džiuvėsių gira
XIX a. pab. ją mėgo Maskvos pirklių klubo nariai
1 kg juodos ruginės duonos džiuvėsių, 600 g cukraus, 50 g mėtų, 20–30 g razinų. Džiuvėsius užpilkite 15 litrų verdančio vandens ir palaikykite 4–5 val. Atsargiai nukoškite į švarų indą, atšaldykite, įpilkite cukraus, mėtų nuoviro, įdėkite mielių ir pastatykite rūgti. Paskui išpilstykite į butelius, į kiekvieną įmesdami po 1–2 razinas. Neužkimštus butelius laikykite kambario temperatūroje tol, kol giroje ims kilti burbuliukai. Tada butelius užkimškite kamščiais (kad neiššautų, užtvirtinkite juos viela), butelius suguldykite šaltoje vietoje. Gerkite po 1–2 dienų. Į girą galite įmaišyti mėtų arba tarkuoto krieno su medum. Jeigi iki pradedant rūgti į girą įdėsite 1 stiklinę medaus, įpilsite vaisių ar uogų sulčių, gėrimas įgaus atitinkamą priskonį – medaus, aviečių, braškių, vyšnių, obuolių.

Raudonųjų serbentų gira
1937 m. receptas
Imti: 4 kg serbentų, 50 razinkų, 1 kg cukraus ir 1 ½ kibir. vandens. Serbentų uogas nuplauti, supilti į statinaitę, užpilti kibiru verdančio vandens, pridėti 50 g razinkų, apdengti švaria drobule ir pastatyti šiltai. Po 2–3 dienų perpilti į puodą ir virinti labai iš lengvo, kol uogos suvirs. Pavirinus apie 1 val., nukelti nuo plytos ir perkošti. Tuo tarpu kitame puode, pusėje kibiro vandens, užvirinti 1 kg cukraus ir supili į perkoštą sunką. Gerai išmaišyti ir, kai atauš, supilstyti į butelius. Į kiekvieną butelį įdėti po 3 razinkas. Gerai užkimšti, kamščius apraišioti ir išnešti į šaltą vietą. Po savaitės tinka vartoti. Juo ilgiau pastovi, juo skanesnė.

Obuolių gira
1 kg antaninių obuolių, 0,5 stiklinės cukraus, 1 stiklinė medaus, 30 gramų mielių, 1 arbatinisį šaukštelis cinamono, 4 litrai vandens. Obuolius supjaustykite, sudėkite į indą ir užpilkite vandeniu taip, kad obuolius uždengtų. Virkite, kol obuoliai taps minkšti. Nuimkite puodą nuo ugnies, supilkite į jį verdantį vandenį ir leiskite obuoliams pastovėti 2–3 valandas. Po to nukoškite, supilkite cukrų, medų, mieles, cinamoną ir sandariai uždarę gėrimą pastatykite šiltoje vietoje 2 paroms. Paskui skystį nukoškite, išpilstykite į butelius ir laikykite šaltai.

Senovinė rusiška gira
4 litrai vandens, 1 stiklinė ruginių miltų, 7 stiklinės kvietinių miltų, 1 stiklinė miežių salyklo, 1 stiklinė rugių salyklo, 1 valgomasis šaukštas skystų mielių, žiupsnelis šviežių mėtų. Sumaišykite miežių ir rugių salyklus, kvietinius ir ruginius miltus. Užpilkite verdančiu vandeniu taip, kad miltus apsemtų. Palikite pastovėti 1 val., paskui praskieskite karštu vandeniu, palikite nusistovėti. Tada įmaišykite skystas mieles, šviežios mėtos ir uždengę rankšluosčiu laikykite tol, kol atsiras putų. Nusistovėjusį skystį nupilkite, įmeskite dar šiek tiek mėtos, pastatykite šaltai. Gerkite po 3–4 dienų.

Vienuolių gira (rusiška)
1 stiklinė salyklo, 2 valgomieji šaukštai razinų, 1 citrina, 1 obuolys, 1 stiklinė ruginių miltų, 1 valgomasis šaukštas medaus, 1 arbatinis šaukštelis sausų aviečių lapų, 2 litrai vandens. Ruginius miltus užpilkite verdančiu vandeniu, palikite nusistovėti. Nuplaukite obuolius, citriną, razinas ir sumalkite mėsmale. Susmulkinkite sausus aviečių lapus, sumaišykite su medumi, salyklu, sumalta citrina, obuoliais bei razinomis, ruginiais nuplikytais miltais, įpilkite likusį vandenį. Masę gerai išmaišykite ir leiskite keletą dienų pastovėti, kad įrūgtų (šiltoje vietoje). Nukoškite, likusius tirščius naudokite kitąkart gamindami girą. Vietoj obuolių ir citrinos galite naudoti kriaušes, slyvas, bet kokias džiovintas uogas; aromatui pagerinti įdėkite anyžių, kmynų, kitokių prieskoninių žolelių. Vietoj ruginių miltų galite naudoti kvietinius, avižinius arba grikių miltus.

***
Girą anksčiau gamindavo be atliekų – nukošus gėrimą likę tirščiai būdavo naudojami kitai porcijai ruošti, o kai jau visiškai nebetikdavo naudojimui, jais labai sėkmingai valydavo varinius indus.

Literatūra:
* Lietuvių kalbos institutas. Lietuvių kalbos žodynas (www.lkz.lt)., * „Lietuvių mitologija“, I tomas. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius, Mintis, 1989. * „Lietuvių valgiai“, V. Budriūnienė, E. Degutienė, L. Kadziauskienė ir kt. Sudaryt. J. Baliukonienė. Vilnius, „Mokslas“, 1983. * Danutė Brazytė Bindokienė. „Lietuvių papročiai ir tradicijos“, Chicago, Illinois, 1989. * „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“, Žemės ūkio rūmų leidinys, Kaunas, 1937 m. * „Kolūkietės namų ūkis“, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius, 1958. * Mikalojus Katkus, „Balanos gadynė“. Vilnius, „Vaga“, 1989. * O. Šneidereitas, „Prūsai“. Vilnius, „Mintis“, 1989.
Už pagalbą dėkoju Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vyriausiajam mokslo darbuotojui Sergijui Temčinui.

© Žurnalas “Istorijos”
© Loreta Paškevičienė

Kategorijos