Pasaulis susideda iš akimirkų. Mirktelėjai - ir akimirka praėjo. Pražiopsojai - ir nepamatei. Todėl atsimerk, stebėk ir stebėkis. Pasaulis nuostabus. Patikėk!

Kol Drebkulis miega

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Įvertinimas 5.00 (3 balsai (-ų))

Lietuvoje nesilieja vulkanų lava, žemės nepurto galingi drebėjimai, Baltijos krantų neužlieja cunamiai. Atrodytų, gamta lepina. Tačiau kodėl mūsų senoliai garbino Drebkulį – žemės drebėjimų dievą?

Pasak Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjo profesoriaus Gedimino Motuzos, geologams neįdomių vietovių nėra. Po kelių valandų mudviejų pokalbio tuo jau neabejojau. Nors geologinė Lietuvos praeitis išmėtyta kaip puodų šukės ir slepiasi giliai po žeme, mokslininkai aptinka nuostabą keliančių dalykų.

In memoriam dinozaurai

Jeigu pasvarstytume, kam žmogui žinoti istoriją? Koks mums skirtumas, kokius asiūklius skabė prieš 230 milijonų metų dabartinės Argentinos teritorijoje gyvenęs kažkoks vos 10 kilogramų svorio, metro ūgio eoraptor lunensis – vienas seniausių dinozaurų, truputėlį panašus į kengūrą. Bet geriau pagalvoję suvokiame, kad iš praeities galim daug pasimokyti. Pasidaro smalsu, o kas laukia žmonijos, jeigu tas mažytis kuklutis eorapator klestėjo laimingas, susilaukė 70 tonų sveriančių 12 metrų aukščio provaikaičių brachiozaurų, – o paskui ėmė visi ir išnyko.

Išnykimo hipotezių yra kelios. Pasak vienos, dinozaurai išmirė dėl to, kad į mūsų planetą prieš 65 milijonus metų atsitrenkus asteroidui pakilusios dulkės užklojo žemę ir atvėso orai. Išpaikę dinozaurai, matyt, buvo taip įpratę prie kreidos laikotarpio patogumų – pirmųjų žiedinių augalėlių, lapuočių medžių ir aplinkui būriais strikinėjančių mėsos „užkandėlių“, kad patingėjo keisti įpročius. Beje, yra ir kita – džiugi šio liūdno įvykio pusė. Anot mokslinių teorijų, išmirus dinozaurams atsirado galimybė suklestėti žinduoliams. Kitaip tariant, jei dinozaurai būtų likę gyvi ir sveiki, jie užgožtų kitas gyvūnų rūšis ir mūsų – žmonijos – apskritai nebūtų arba ji būtų atsiradusi kokiais 30 milijonų metų vėliau.
Kita teorija teigia, kad dinozaurai išmirė dėl žemynų dreifo. O gal apsinuodiję Dekano ugnikalnių (dab. Indijoje) išmestomis dujomis. Keisčiausia, kad tas Dekano plokščiakalnis dabar laikomas vienu seismiškai stabiliausių pasaulyje.

Pasaulio pabaiga Nr. 51

Žmogui būdinga baimintis dėl savo ateities. Kai tik danguje pasirodo kas nors neįprasta, tuoj prabylame apie pasaulio pabaigą. Kada tiksliai ji ateis, pasakyti sunku, mat pranašystės skiriasi. Garsus viduramžių pranašas Mišelis Nostradamas (1503–1566) esą minėjo 3797 metus, majai savo kalendoriuje neva nurodę 2012 m., o skandinavų mitologija byloja apie 2013-uosius. Kalbėta, kad 2036 metais į Žemę trenksis asteroidas, o rašytojas fantastas Artūras Klarkas rašė, jog lemtinga diena išauš 2101-aisiais.
Geras pusšimtis tokių pranašysčių jau nuėjo į praeitį. Anot įvairių šalių astrologų ir ateities regėtojų, 1999 metais turėjome žūti maždaug 15 kartų: liepos 19 d., rugpjūčio 6 d., rugsėjo 23 d. ir t. t.
Visai neseniai, 2005-aisiais JAV laikraštis „Weekly World News“ pranešė liūdną žinią: link Žemės artėja viską savo kelyje naikinantis dulkių debesis (ši informacija 2005-ųjų lapkritį šmėstelėjo ir Lietuvos žiniasklaidoje). „Astronomų duomenimis, prie Žemės artėja savo kelyje viską šluojantis dulkių debesis. Jis atsirado iš juodosios skylės, esančios 28 000 šviesmečių atstumu nuo mūsų planetos. Astronomai, stebintys šį dangaus kūną, sako, kad jiems pavyko nustatyti keistą sankaupą, kurią jau spėta pakrikštyti „chaosą sėjančiu debesiu“. Jis naikina viską, kas pasitaiko jo kelyje: kometas, planetas ir žvaigždes. Dabar jis juda link Žemės. Kosminis objektas, kuris driekiasi 10 milijonų mylių, buvo nustatytas NASA Chandra observatorijoje šių metų balandžio mėnesį ir priskiriamas „rūgštinio rūko“ kategorijai. Manoma, kad paslaptingas debesis Žemę pasieks 2014 metais.“
Žmonės išsigando, o JAV Baltieji rūmai, anot laikraščio, reagavo santūriai: „Vašingtone dar viena naujiena apie pasaulio pabaigą buvo sutikta ramiai. Kadangi situacija neaiški ir labai primena nerimą dėl pasaulinio tvano, Vašingtonas pataria mokslininkams neskubinti įvykių ir palaukti galutinių išvadų.“
Beje, „Weekly World News“, vadinusio save „vieninteliu pasitikėjimo vertu pasaulio laikraščiu (2007 m. jis buvo uždarytas), puslapiuose galėjai rasti ir kitokių sensacijų: „Elvis gyvas!“, „Titaniko“ kapitonas buvo moteris“, „Vyras susilaukė kūdikio“, „Rasti puikiai išsilaikę Adomo ir Ievos palaikai“.
Užkibusiems ant šio leidinio (leisto milijoniniu tiražu!) pokštų piktintis visgi nevertėtų. Paskutinysis jo redaktorius Džefas Rouenas (Jeff Rovin) yra puikus mokslinės fantastikos rašytojas, jis taip pat dirbo „DC Comics“ – vienoje didžiausių JAV komiksų leidykloje.
Išgalvotos žinios apie pakibusį virš galvos Visatos rimbą paįvairina gyvenimą kaip siaubo filmas: truputis baimės, truputis adrenalino, truputis erdvės fantazijai. Gal ir gerai, antraip tuoj pamirštume, kad gyvenam mažytėje planetoje, kurią privalu branginti. Tačiau turbūt išmintingiausia būtų ne laukti pasaulio pabaigos, o pasistengti geriau pažinti savąją Žemę.

Ugnikalnis prie Druskininkų

Palyginti neseniai žmogus išmoko naudoti šiluminę gilesniųjų žemės sluoksnių energiją: paversti ją elektra ir pritaikyti buityje, medicinoje, pramonėje, pasitelkti tirpinant sniegą nuo plentų ar lėktuvų pakilimo takų. Tačiau Žemės gelmėse slypinti jėga kartais išsiveržia it džinas iš butelio, lava užlieja miestus ir padaro daug bėdos. Laimė, Lietuvoje nėra nė vieno veikiančio ugnikalnio. Nenuostabu, juk aukščiausi mūsų šalies kalnai – Aukštojas (293,84 m, prie Vilniaus) ir puskilometrį nuo jo nutolęs Juozapinės (292,7 m), palyginti su aukščiausiu pasaulio kalnu Džomolungma (8848 m) yra nykštukų nykštukai – 30 kartų žemesni. Kur čia ugnimi pasispjaudysi.
Tačiau skaitytojas turbūt nė neįtaria, kad Druskininkų apylinkėse kažkada žiojėjo ugnikalnio krateris. O ten, kur dabar įsikūrę Lazdijai ar Kaunas, driekėsi kalnų grandinės, prilygstančios Andams. Mažytis miestelis Vaškai (Pasvalio raj.) taip pat „tupi“ ant didžiulio – Tatrų aukščio – kalno liekanų. Vaškų bažnyčios inventoriaus knygoje yra parašyta, kad kartą (XVII a.) pro tas vietas važiavo žmogus pavarde Grotus – keliavo į Biržus pas gydytoją. Šalia vieno kalnelio jis sustojo ir leido arkliams pasiganyti, o pats užmigo ir susapnavo, kad toje vietoje turi pastatyti bažnyčią. Pabudęs žmogus susirado žemių savininką, įkalbėjo jį perleisti kalnelį, ėmėsi ant jo ręsti bažnyčią, tačiau nebaigęs darbų numirė. Taip ir liko mįslė, kokio dydžio kalnelį sapnavo Grotus. Greičiausiai gerokai mažesnį nei Tatrai, antraip iš baimės tikrai būtų iškeliavęs anapilin anksčiau, nei kad priklausė.
Teisybė, norint pačiupinėti Vaškų kalno liekanas arba Druskininkuose atminimui prisirinkti lavos gabalų, reikėtų nukasti nemenko gylio žemės sluoksnį – Vaškuose apie 900 m, o Druskininkuose – 300 m. Lava tikrai nebebus karšta (lietuviški ugnikalniai ugnį spjaudė prieš 1 milijardą 840 milijonų metų), tačiau tikrai tokios pačios sudėties, kokia dabar guli ant Vezuvijaus ar Etnos vulkanų.
Kalnus ir ugnikalnius mūsų gyvenamoje teritorijoje sustūmė dvi susidūrusios litosferos plokštės. Iškilusi kalnų grandinė Lietuvą padalijo išilgai maždaug perpus (… pav., žalia ir pilka spalvos). Ši sandūra yra tarsi senas negyjantis randas – tebėra judri, čia glūdi daugiausia naudingų iškasenų – geležies ir molibdeno rūdų, vario.
Visame Baltijos regione žemės pluta netolygiai sueižėjusi, daug tektoninių lūžių. Pats stambiausias – Telšių lūžis – kerta Lietuvą nuo Baltijos jūros pakrantės (kiek piečiau Palangos) iki Pasvalio ir užsibaigia Latvijos teritorijoje. Kita tektoninė zona – Šilutės-Polocko (…. pav., raudonos brūkšninės linijos). Tose vietose kaupiasi mineralinis vanduo, nafta, žemės drebėjimų atvejais šičia pavojingiausia, o išsiliejusiems teršalams patekus į gruntą, pasekmės bus liūdnesnės nei ten, kur tektoninių lūžių nėra.
Geologai neblogai ištyrinėjo šias vietas, tačiau mįslių dar liko. Tyrimo tikslais gręžiniai daromi geriausiu atveju kas 10–15 km, į paviršių iškeliamas vos kelių centimetrų skersmens kerno gabaliukas. Daug gręžinių šalia kits kito neprigręžiosi, nes brangu. Kas slypi netyrinėtuose plotuose, sprendžiama remiantis geofiziniais – sunkio jėgos (gravitacinio), magnetinio lauko tyrimų duomenimis, tačiau labai tiksliai numatyti, kokį pokštą kada iškrės rūstusis požemių dievas Pikuolis, kol kas neįmanoma.

Nepatikrintos žinios iš Bezdonių

Geologinėje praeityje Baltijos regione būta stiprių žemės drebėjimų. Jų pėdsakų, remdamiesi uolienų pavyzdžiais, geologai randa aplink Palangą ir pietų Lietuvoje. Dabartiniu geologiniu periodu Lietuva, kaip ir visas Pabaltijys, laikoma silpnai seismiška teritorija. Tačiau tai nereiškia, kad pas mus labai ramu. Nuo 1616 iki 1987 metų Baltijos regione užfiksuota apie 40 žemės drebėjimų, kai kurie siekė net 7 balus pagal Merkalio skalę.
1303 metais kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis taip rašė: „Visoje Prūsijoje drebėjo žemė. Tris kartus suvirpėjo žemė drauge su pastatais, kurių retas išliko nesugriuvęs.“ Uolusis metraštininkas mini ir kitą nelaimę – 1328 metais Skirsnemunės pilį sukrėtusį drebėjimą, po kurio žmonės pilį apleido. Šio drebėjimo epicentras buvo Lietuvoje ar Prūsijoje, taigi yra mūsiškio dievo Drebkulio darbelis. Laimė, vienintelis. Teisybė, užfiksuota pranešimų, kad 1909 metais sudrebėjo Bezdonių kaimas (netoli Vilniaus), tačiau tas faktas mokslininkų kol kas nėra ištirtas.
Mūsų kaimynų dievai rūstesni nei Drebkulis, todėl žemė ten virpa dažniau. Anot liudininkų, Latvijoje XVIII amžius buvo labai neramus. 1821 m. vasario 21 d. Kuoknesėje ir apylinkėse skambėjo varpai, o žemės griausmas vertė iš kojų; stipriai supo, girgždėjo pastatai, net įtrūko akmeninė siena. 1853 m. vasario 5 d. Sausnėjos miestelį sukrėtė du požeminiai smūgiai – pirmas silpnesnis, o antras „siaubingas“. Žemė Latvijoje ilgokai drebėjo tuoj po 1853-iųjų Kalėdų (gruodžio 29 d. – 1854 m. sausio 5 d.), o dar po trejų metų (1857 m. gegužės 18 d.) virpėdamas nukrito veidrodis ir lėkštės nuo stalo, sugriuvo senų pastatų stogai, o griaudėjo tarsi griaustinis.
XX a. pradžioje Italiją sukrėtė vienas siaubingiausių to šimtmečio žemės drebėjimų. Jis prasidėjo 1908 m. gruodžio 28-ąją 5 val. 21 min., tęsėsi 37 sekundes ir siekė 7,2 magnitudės pagal Richterio skalę. Mesinoje (Sicilijos saloje) ir Kalabrijos Redže (Reggio di Calabria, pietų Italija) buvo sugriauti beveik visi pastatai, Italijos pakrantes niokojo cunamis, žuvo apie 100 tūkstančių žmonių. Drebėjimo bangos pasiekė Skandinaviją, ją pajuto Daugpilio (Latvija) apylinkių gyventojai, o Bistryčioje (Baltarusija) gauta pranešimų, kad kelis kartus susvyravo namas ir tarytum pasislinko, nukrito pjūklas, kai kur atsirado plyšių grunte, 20 km nuo Bistryčios atsivėrė gilus varsto ilgio griovys, o garsas buvo kaip traukinio. Po dviejų mėnesių, 1909 m. vasario 12 d., Liepojoje sprogimas ir girgždesys pažadino žmones, o dar po metų (1910 m. gegužės 21 d.) Rygoje prieš žemės drebėjimą nerimo vištos.

Černobylio mįslės

Lietuvoje pirmoji seisminė stotis įkurta 1970 metais Vilniuje, Fizikos institute. Čia surinkti duomenys buvo siunčiami į Maskvos universitetą apdoroti ir saugoti. 1992 m. seisminės stoties priežiūrą ir duomenų apdorojimą perėmė Fizikos instituto darbuotojai, o 1999 m. ji buvo uždaryta, nes susidėvėjo įranga. Per visą stoties gyvavimo laikotarpį nebuvo užfiksuota nė vieno vietinio seisminio įvykio, tai yra tokio, kurio epicentras nuo stoties būtų nutolęs ne daugiau nei 100 km. Tačiau 1991–1995 m. užregistruota 450 regioninių (tolimesnių nei keli šimtai kilometrų, bet artimesnių nei 2000 km) ir tolimų (tolimesnių nei 2000 km) drebėjimų.
1974-aisiais, kai Europą kamavo ekonomikos krizė, kilusi po to, kuomet tarptautinė organizacija OPEC (angl. Organization of the Petroleum Exporting Countries), jungianti naftą eksportuojančias valstybes, 5 proc. sumažino naftos gavybą, sovietų Lietuvoje prasidėjo parengiamieji Ignalinos atominės elektrinės statybų darbai. O po dvejų metų Estiją sudrebino 4,75 magnitudės žemės drebėjimas (epicentras – prie Osmusarės salos), kurio banga atsirito iki Lietuvos. Mūsų šalyje buvo juntamas ir Užkarpatės žemės drebėjimas, įvykęs 1977 m.
Mokslininkai įspėjo, kad Ignalinos apylinkės seisminiu požiūriu nėra labai tinkamos atominei elektrinei, mat per šį rajoną eina tektoniniai lūžiai ir dėl to vietovė yra nestabili. Tačiau kas paiso mokslininkų?
Pirmasis Ignalinos atominės elektrinės blokas buvo paleistas 1983 m. gruodžio 31 d. Prabėgus beveik pustrečių metų, 1986-ųjų balandžio 26 d., apie 2 valandą nakties Ukrainoje sprogo Černobylio atominė elektrinė. Sovietų valdžia siekė nuslėpti informaciją, tačiau balandžio 28 d. Švedijos aplinkos monitoringo stotys užfiksavo neįtikėtinai aukštą radiacijos lygį ir ėmė aiškintis, kodėl jis toks yra. Sprogus elektrinei į atmosferą pateko apie 50–185 milijonai kiurių radionuklidų – keliskart didesnis radiacijos kiekis nei numetus atomines bombas Hirosimoje ir Nagasakyje. Radiaciją vėjas išnešiojo po Ukrainą, Baltarusiją, ji pasiekė Rusiją, Prancūzijos vakarus ir net Italiją. Nuo Černobylio avarijos žuvo arba nukentėjo apie 9 mln. žmonių.
Oficiali šios atominės elektrinės sprogimo priežastis – netinkamai suplanuoti bandymai IV bloke. Tačiau yra nuomonių, kad įtakos nelaimei galėjo turėti ir 1,4 magnitudės žemės drebėjimas, kaip tik tuo metų įvykęs Černobylio apylinkėse.
Dabar jau žinome, kad Lietuvoje mažiausio – iki 5 magnitudžių – seisminio aktyvumo sritys yra vidurio bei pietų Lietuva. Didesnio (5-6 magnitudžių) seismingumo sričiai priklauso Baltijos jūros pakrantės zona, plotas tarp Šilalės ir Tauragės lūžių, taip pat dalis regioninio Vilniaus-Mažeikių lūžio. Rytų Lietuvą Ignalinos rajone pasiekia didesnio aktyvumo Daugpilio seismogeninė zona, čia tikėtinas didesnis nei 7 magnitudžių žemės drebėjimų intensyvumas.
Siekiant apsisaugoti nuo liūdnų netikėtumų, Ignalinos atominės elektrinės apylinkėse 1999 m. buvo įrengtos 4 seismologinio monitoringo stotys (jomis dabar naudojasi ir Lietuvos geologijos tarnyba). 2001 m. rugsėjo 4 d. viena tų stočių užfiksavo 2,1 magnitudės įvykį, nutolusį nuo stoties per 80 km. Kitąmet, 2002-ųjų gruodžio 18 d., stotys užfiksavo žemės drebėjimą, kurio epicentras buvo Baltijos jūroje, piečiau Gotlando salos, o magnitudė siekė 3,5.
2004 metų rugsėjo 21 dieną, 14 val. 05 min., mūsų šalyje žemė sudrebėjo neįprastai stipriai. Lietuvos geologijos tarnybos telefonas tuoj ėmė kaisti nuo skambučių. Paaiškėjo, kad epicentras – Kaliningrado srityje, Laduškino vietovėje; magnitudė siekė 4,4, o drebėjimo židinys buvo 10 km gylyje. Prabėgus dviem su puse valandos Primorsko mieste pasijuto antrasis smūgis, dar stipresnis – 5 magnitudžių, o po 4 minučių trečiasis – jau silpnesnis. Nukentėjo apie pusantro tūkstančio pastatų, prasidėjo nuošliaužos, ore pakibo traukinio bėgiai (laimė, tuo metu tušti). Nuostoliai siekė milijonus Rusijos rublių.
Ignalinos AE matavimo įranga kasmet užregistruoja apie 70 tolimų ir apie 10 regioninių seisminių įvykių. Mokslininkai teigia, kad Lietuvos tektoninės sąlygos ištirtos nepakankamai. Tačiau tikimasi, kad situaciją pagerins Lietuvos Vyriausybės jau patvirtinta seisminio monitoringo programa.
Deja, kol kas negalima tiksliai numatyti, kada žemė drebės. Požeminio vandens svyravimų stebėjimai ar neįprastas gyvūnų elgesys kartais padeda nuspėti įvykius, bet ne visada. Kinijoje baigiantis XX amžiui vienas žemės drebėjimas buvo numatytas trijų dienų tikslumu ir žmonės evakuoti. Bet po kelerių metų toje pačioje vietoje drebėjimas įvyko visiškai netikėtai ir aukų neišvengta.
Žinoma, kad žemės drebėjimas prasideda nuo geodinaminės įtampos, dėl ko intensyviau išsiskiria požeminės dujos, padidėja požeminio vandens svyravimai, atsiranda mikrovirpesiai. Bet šie reiškiniai gali būti ir nesusiję su žemės drebėjimu, o kartais žemė ima drebėti ir be tų reiškinių.

Klajojantys žemynai

Per visą geologinę Žemės istoriją mūsų planetos žemynai keliauja. Dabar gyvename superkontinento formavimosi laikotarpiu, t. y. vyksta žemynų jungimasis: Afrika gana greitai artėja prie Eurazijos, vietoj Viduržemio jūros iškils Viduržemio kalnai. Po maždaug 250 mln. metų Eurazija suaugs su Afrika, Šiaurės ir Pietų Amerikomis. Lietuvą kartu su visa Europa dabar spaudžia iš pietų artėjantis Afrikos žemynas. Dėl to gali suaktyvėti ar susidaryti nauji žemės lūžiai ir sukelti žemės drebėjimus. Jau dabar padaugėjo nuošliaužų, griūčių, skyla pastatai.
Su žemynų įpročiu keliauti yra susijusios ir smegduobės. Jų istorija tokia: Lietuva su visu kontinentu, dabar vadinamu Baltika, slinkdama nuo Antarktidos krantų į dabartinę mūsų vietą, prieš 400 milijonų metų keliavo netoli ekvatoriaus, tropinio klimato zona. Klimatas buvo šiltas ir seklioje jūroje klostėsi gipsas, kaupėsi dolomitas. Kai žemynas atkeliavo į dabartinio – žymiai vėsesnio ir drėgnesnio – klimato juostą, gausūs krituliai ėmė sunktis gilyn į žemę ir tirpdyti gipsą, o šis – dolomitą. Taip susidaro ertmės, jos po truputį didėja ir įgriūva. Atsiranda smegduobės. Didžiausią pavojų jos kelia šiaurinėje Lietuvoje, ypač aplinkui Pasvalį ir Biržus.
Dar vienas ne toks jau retas reiškinys – nuošliaužos ir krantų deformacija. Ties Nemirseta (Palangoje) yra pasieniečių bokštas-keliauninkas. 1998 m. jis stovėjo atokiau nuo skardžio, 2000 m. atsidūrė prie pat krašto, o 2004 m. dalis pastato pakibo ore.
1997–2003 metais Lietuvos geologijos tarnyba vykdė nuošliaužų inventorizaciją Vilniaus ir Kauno upių slėniuose. Vilniuje buvo aprašytos 35, Kaune – 38 nuošliaužos. Kaune pavojingos yra išsidėsčiusios Nemuno slėnio dešiniajame šlaite. Vilniaus mieste grėsmę kelia Neries slėnyje esančios nuošliaužos ties Veržuva, Kryžiokais, Turniškėmis, Bukčių vandenviete bei Vilnios upės slėnyje ties Markučiais, Vokės slėnyje ties Liudvinavu ir kt.
Didžiausia nuošliauža užfiksuota Vilniuje 2000 m. rugpjūčio 8 d. Dvarčios upelio slėnio šlaite. Tuomet buvo sugriauti du bendrovės „Dvarčionių keramika“ sandėliai ir suardyti inžineriniai tinklai. Nuostoliai įvertinti 5,7 mln. litų.

Paskutinioji banga

Vanduo sudaro 60–70 proc. suaugusio žmogaus kūno masės ir todėl yra mums be galo svarbus. Per parą su maistu gauname jo apie 3 litrus – palyginti lašelį jūroje, tačiau be to lašelio (praradus 12–20 proc.) žmogų ištinka mirtis.
71 proc. mūsų planetos paviršiaus sudaro vanduo (apie 1,386 mlrd. km3). Paradoksas: be menko lašelio žūvame, o įsišėlusią milžinišką vandens stichiją – cunamius – dažnai pergudraujame ir išgyvename.
Cunamiai (išvertus iš japonų kalbos reiškia „banga įlankoje“) – tai ilgos bangos, kurias jūrose ir vandenynuose sukelia povandeniniai žemės drebėjimai (85 proc. visų cunamių), ugnikalnių išsiveržimai (5 proc.), didžiulės nuo kranto į jūrą krintančios uolienų arba ledo masės (7 proc.), o kartais ir žmogaus veikla (atominiai sprogdinimai). Nuo epicentro cunamio bangos sklinda grupėmis, po 3–9 bangas, pasiekdamos 500–1000 km/val. greitį. Atviruose vandenyse bangos lėkštos ir nepavojingos, laivai jų beveik nejunta, nes yra neaukštos, o atstumas tarp keterų labai didelis. Tačiau pasiekusios krantą įgauna naikinančią jėgą.
Kiek garbusis Perkūnas besvaidytų žaibus, kiek bejudintų vandenis, Lietuvai cunamiai negresia, nes mūsų Baltijoje bangai nėra kur įsilinguoti. Vėjas gali sukelti 20 metrų aukščio bangas, bet jis neišsiūbuos visos jūros.
Vienas didžiausių šių laikų cunamių mūsų planetoje praūžė 2004 metais tuoj po Kalėdų – gruodžio 26 d. Jį sukėlė 9 magnitudžių pagal Richterio skalę žemės drebėjimas Indijos vandenyne netoli Sumatros (Indonezija) salos, prasidėjęs 7 val. 58 min. vietos laiku. Skaičiuojant nuo 1900 metų, tai ketvirtas pagal stiprumą žemės drebėjimas (1952 m. Kamčiatkoje – 9 magnitudės, Čilėje 1960 m. – 9,5 magnitudės, Aliaskoje 1964 m.– 9,2 magnitudės). Penkiolikos metrų aukščio bangos užgriuvo Indoneziją, Šri Lanką, Indijos ir Tailando pakrantes, pasiekė Mianmarą, Maldyvus, Malaiziją ir net Tanzaniją Rytų Afrikoje.
Paskutiniuosius 1000 metų nuo cunamių labiausiai kenčia Japonija. Šalis jau išmoko nuo jų apsisaugoti – per paskutiniuosius 100 metų ten užregistruota 150 cunamių, bet tiktai 15 iš jų pareikalavo aukų. O štai Indonezijoje aukų neišvengia pusė visų cunamių.
Anot mokslininkų, nuo 2004-ųjų kalėdinio cunamio galima buvo apsisaugoti, jei vietos valdžia būtų išmintingai suplanavusi krantų užstatymą, informavusi žmones apie cunamio požymius. Plūstelėjęs į gatves vanduo, patekęs tarp namų ir jų suspaustas pakyla kelis metrus. Be to, cunamio bangų būna ne viena ir pati pirmoji dažnai nėra didžiausia. Pirmasis požymis, kad artėja cunamis, – kuomet prasideda neįprastai didelis atoslūgis. Per kalėdinį cunamį pirmai bangai milžinei atslūgus daug žmonių iš smalsumo sukiojosi netoli kranto, kiti puolė rinkti vandens išmestą žuvį arba grįžo į savo namus skaičiuoti nuostolių ar ieškoti artimųjų. Ten juos užklupo antroji banga.
Seismologai nuolat įspėja, kad nedera statyti pastatų arti kranto, tačiau įspėjimai ignoruojami. Trumparegiškas požiūris „gal kaip nors išsisuksim“ per 2004 metų Kalėdas kainavo 243 tūkstančius gyvybių.

Dangaus akmenys

Rudens naktimis danguje švysteli meteorų srautai. Gražu, kai lyja žvaigždėmis.
Geologinėje praeityje mūsų planeta patyrė meteoroidų (jie būna nuo kelių mikrometrų iki kelių dešimčių metrų) bei asteroidų (vadinamų „mažosiomis planetomis“) smūgių, kurie turėjo įtakos Žemės klimatui ir gyvybės raidai.
Lietuvos teritorijoje maždaug prieš 500 milijonų metų netoli Druskininkų meteoroidas išmušė apie 5 km skersmens kraterį (Mizarų), o prieš 160 mln. metų Ukmergės rajone – 8 km skersmens duobę, dabar vadinamą Veprių krateriu.
Tai nutiko, švelniai tariant, senokai, tačiau dangaus akmenų esame sulaukę ir palyginti neseniai.
1877 m. birželio 17-osios naktį, 4 val. 30 min., netoli Panevėžio stipriai driokstelėjo. Taip apie save pranešė meteoritas, vėliau pavadintas „Jodzie“ arba „Yodze“ (Juodžių) vardu. Kitas nukrito 1893 m. rugsėjo 22 d. Minsko srityje (3,8 kg svorio gabalas saugomas Vilniaus universiteto mineralogijos muziejuje).
XX amžiaus pradžioje dangaus akmenys vėl aplankė Lietuvą. 1908 m. balandžio 25 d. antrą valandą nakties Žemaitijoje nukritęs buvo pavadintas „Novyj projekt“ („Naujasis projektas“). Tačiau daugiausia triukšmo sukėlė du kiti neprašyti sveteliai – Andrioniškio (Padvarninkų) ir Žemaitkiemio meteoritai.
O buvo taip. 1929-ųjų žiemą pasklido žinia – Anykščių rajone, Šukinių durpyne naktį nukrito milžiniškas meteoritas. Krisdamas jis apšvietė visą Lietuvą!
Po kelių dienų, vasario 13-ąją, spaudoje pasirodė pranešimas: „Daug kalbų ir spėliojimų yra sukėlęs meteoritas, kurio šviesa buvo matoma naktį šių metų vasario mėn. iš 8 į 9 d. Laikraščiuose pasirodė žinių, nurodančių kritimo vietą. Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakultete organizavosi komisija, kuri tuoj turėjo vykti šio reiškinio tirti vietoje; turint galvoje šių laikų sunkų susisiekimą (šalčiai, sniegas), buvo užklausta telefonu ir telegramomis įstaigos ir atskiri asmenys; iš visur gauti atsakymai, kad Vabalninko – Biržų rajone meteoritas nesurastas ir iki šios dienos nėra tikrų žinių apie jo nukritimo vietą. Iš mačiusiųjų šį šviesos reiškinį ir girdėjusių ūžimą pasakojimų galima spręsti, kad tai buvo nepaprastas reiškinys, ir reikėtų surinkti šiuo reikalu kuo daugiausia žinių, nes vėliau užsimirš ir nepasiliks pėdsakų. Turint tai galvoje, visi mačiusieji ir girdėjusieji apie šį meteoritą prašomi suteikti žinių šiuo adresu: Kaunas, Universitetas, Matematikos-gamtos fakultetas, Geofizikos kabinetas, Kaziui Sleževičiui. Be ko kita svarbu nurodyti: kurią valandą buvo matoma šviesa ir girdimas trenksmas; kuria linkme jis lėkė (iš vakarų į rytus, iš pietų-vakarų į šiaurės-rytus, ar kita kuria linkme); mačiusiojo pavardė ir smulkus adresas. Kiekviena, nors smulkiausia žinutė, bus priimta su didžiausiu dėkingumu. Juo daugiau bus surinkta medžiagos, juo aiškesnis bus vaizdas. Didžiausios paramos laukiama iš mokyklų. Jei kam tektų dar stebėti meteorito kritimą, tai drąsiai galite vadovautis šiais nurodymais ir jūsų užrašyti duomenys tikrai pasitarnaus mokslui.“
Į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą netrukus atkeliavo per 100 pranešimų raštu, 10 siuntinių su dangaus akmenimis, apie įvykį pasakojo atskubėję liudininkai. Kiekvienas atsiųstas akmuo buvo atidžiai ištirtas, bet nė vienas nepanašėjo į meteoritą. Tik po gero pusmečio, rugsėjo l-ąją, pagaliau universitetą pasiekė keletas tikrų visatos klajūnų.
Tuoj buvo sudaryta mokslinė komisija, kurios nariai – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto prof. M. Kaveckis, doc. B. Kodatis, vyr. asistentas P. Brazdžiūnas ir prof. K. Sleževičius – negaišdami išvyko į Panevėžio apskrities Andrioniškio valsčiaus Padvarninkų kaimą, nes to kaimo ūkininkai šienaudami rado minėtus meteoritus.
Vėliau prof. K. Sleževičius savo ataskaitoje rašė: „Vietoje apklausus ūkininkus sužinota, kad rasta ir daugiau meteoritų. Atidžiai buvo apeita bent 3 km2, bet nieko nerasta. Vieta ieškojimams buvo labai nepalanki: iš vienos pusės – suarti laukai, iš kitos – tankūs krūmai, samanoti miškai, durpynai. Buvo ieškoma toliau. Ypač daug prisidėjo minėto kaimo ūkininkas Juozas Dilys, jam pasisekė iš kitų ūkininkų išgauti rastus meteoritus, kuriuos jis atsiuntė universitetui.“
Iš viso buvo surasta 12 gabalų (paskutinis – 1969 m.), jų bendras svoris – beveik 5 kg. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad Andrioniškyje „nutūpusio“ dangaus klajūno protėvynė yra Saulės sistemos asteroidas Vesta.
Žmonės jau buvo bepamirštą šį įvykį, bet po ketverių metų dangus vėl priminė apie save: 1933-aisiais Žemaitkiemyje (Ukmergės raj.) prapliupo meteoritų lietus. Vasario 2-osios vakare, 20 val. 30 min., Ukmergės apylinkių gyventojus išgąsdino stipri šviesa, o paskui ir smarkus trenksmas, panašus į perkūniją. Kitą dieną buvo surasta nemažų meteoritų gabalų, kurių vienas svėrė apie 7 kg, kiti po 2–4 kg. Šį kartą dangaus akmenys krito labai arti trobesių – 4 kg gabalas riogsojo Kliebšių kaimo ūkininko sodelyje, apie 50 m atstumu nuo jo trobos, o 7 kg meteoritas nukrito 200 m nuo Rundžių kaimo ūkininko Tvarijono namų. Tuomet buvo rasti 22 gabalai (bendras svoris – 44,1 kg), didžiausias svėrė 10 kg.
Pasaulyje iš viso surasta apie 20 tūkstančių meteoritų, iš jų 20 į Žemę atlėkė iš Mėnulio, apie 14 – iš Marso.
Vienas garsiausių ir geriausiai ištirtų yra Murčisono (Murchison) meteoritas (anglingas chondritas – labai primityvus akmeninis meteoritas su organine anglimi), 1969 m. rugsėjo 28 d. nukritęs Australijoje prie Murčisono miestelio. Jame aptikta 411 organinių junginių (tarp jų alifatinių ir amino rūgščių). Mokslininkai jau senokai bando išsiaiškinti, kur užsimezgė Žemės gyvybė. Yra nuomonių, kad gal visai ne mūsų planetoje? Gal gyvybę čionai atnešė meteoritai?
Į Žemę visatos klajūnai lekia kosminiu greičiu – 11-30 km per sekundę. Žmonės iki šiol nuo jų nėra nukentėję. Dokumentuose užfiksuotas tik vienas atvejis, kai meteoritas užmušė šunį – tai nutiko XX a. pradžioje prie Aleksandrijos. Tiesa, kinų kronikos taip pat mini kažkokį meteoritų lietų, per kurį žuvo labai daug žmonių. Tačiau nuo ko jie žuvo – nuo meteoritų skeveldrų ar sugriuvus pastatams, – žinių nėra.

Chameleono taisyklė

Amerikiečių biologas, psichologas, biogeografas ir rašytojas Džaredas Daimondas (Jared Mason Diamond) didelio populiarumo sulaukusių knygų „Guns, Germs, and Steel“ („Šautuvai, bakterijos ir plienas“, 1997) ir „Collapse“ („Kolapsas“, 2005) autorius, pabandė išsiaiškinti, kodėl vienos civilizacijos išlieka, o kitos žlunga. Atsakymas išties vertas dėmesio: žlunga tos, kurios nesugeba prisitaikyti prie gamtos pokyčių. Tarkim, norvegai Grenlandijoje. VIII–XII a. Europos ir Šiaurės Amerikos klimatas buvo šiltesnis nei dabar, ledai nekaustė Šiaurės Atlanto. Vikingų laivai pasiekdavo Islandiją ir Šiaurės Ameriką, išeiviai iš Skandinavijos (daugiausia – norvegai) įsikūrė Grenlandijoje (vietos kalba sala vadinasi Kalaallit Nunaat – „Žmonių žemė“, daniškai Grønland – „Žalia sala“). Ten jie augino avis, ožkas, galvijus, vertėsi žemdirbyste ir žvejyba. Tačiau XIII a. Šiaurės Atlanto regione klimatas staiga ėmė vėsti. Vandenyną vietomis nuklojo ledas, o Grenlandijos kolonizatorius ėmė kamuoti nepakeliamas šaltis, ligos ir badas. Norvegai tokių pasikeitimų neištvėrė, o tenai XIII a. įsikūrę inuitai (rytų eskimai) prisitaikė ir gyvena ligi šiol.
Mes, baltai, taip pat mokėjome prisitaikyti. Apie tai byloja ir tradicinė ekologinė sėslaus ūkininkavimo kultūra, ir daugelio kartų puoselėti piliakalniai, kurių Lietuvoje yra apie 1000 – gerokai daugiau nei Latvijoje ir Estijoje.

Mūsų Žemė kaip Saulės sistemos elementas Visatoje gyvuoja 4,56 mlrd. metų. Gerai tai ar blogai – Kosmosui nesvarbu, nes Visatoje sąvokos „gerai“ ir „blogai“ neegzistuoja. Ar Žemėje kinta klimatas, bus čia gyvybė ar jos nebeliks, Kosmosui nerūpi. Jam gerai visaip – ir su žmonėmis, ir be jų.
Mūsiškės planetos Gamta, priešingai, nuolat siunčia signalus apie mus tykančius pavojus – vienaip įspėja artėjant cunamiui ar prieš žemės drebėjimą, kitaip praneša, kad senka geriamojo vandens ištekliai. Tad jeigu norime išlikti, reikia mokytis skaityti Gamtos kodų knygą. Anot prof. Gedimino Motuzos, žmogui baisiausios ne stichinės nelaimės – daug pavojingesni lėti aplinkos pokyčiai ir nesugebėjimas prie jų prisitaikyti. Tarkim, išsiveržęs ugnikalnis palaidojo Pompėją, bet kiti miestai liko. O lėti, beveik nepastebimi veiksniai, jei yra ignoruojami, gali sunaikinti civilizacijas. Tuos pokyčius suprasti, įvertinti, su jais susigyventi ir jų neprovokuoti – svarbiausia žmogaus užduotis. Gamta net sukūrė mums mokytoją – tolimą lietuviškų driežų giminaitį, prisitaikymų virtuozą chameleoną. Beje, driežai ir yra mūsų proproprotėviai, seniai seniai išlipę į krantą iš jūros.

***

Kaip elgtis žemei drebant

Kartą vienas berniukas parašė savo tėvams laišką iš poilsio stovyklos: „Čia taip įdomu! Mus ką tik paskiepijo nuo žemės drebėjimo.“ O Potsdamo geologinių tyrimų institutas ir japonų seismografai pataria:
- Per žemės drebėjimą slėpkitės ne blokiniuose pastatuose (trūkinėja siūlės), o suręstuose iš medinių konstrukcijų, su lengvais stogais. Tačiau idealiausia slėptuvė – tvirti gelžbetonio statiniai.
- Jei jus užgriuvo pastatas ir esate netoli išėjimo, pasistenkite išsiropšti lauk. Jokiu būdu nesislėpkite laiptinėje – tai labai pavojinga vieta. Jei esate pastate, pasilikite ten. Atsistokite tarpduryje arba palįskite po sunkiu baldu (stalu, lova). Pasitraukite kuo toliau nuo langų.
- Jei esate lauke, bėkite tolyn nuo pastatų ir elektros linijų (prietaisų).
- Jei važiuojate automobiliu, sustokite, tik jokiu būdu ne po tiltu, medžiu ar pan. Likite automobilyje, kol žemės drebėjimas pasibaigs.
- Jei esate kalnuose, dairykitės. Būkite atsargūs, nes jus gali užklupti akmenų griūtis, nutempti nuošliaužos ar krentantys medžiai.
- Pagrindinė taisyklė užklupus cunamiui – skuoskite nuo vandens tolyn kiek kojos neša į aukštesnes vietas (ne žemesnes kaip 300 m).

Literatūra
Gediminas Motuza, Vilniaus universitetas. „Visatos klajūnai – Žemės svečiai.“ (Lietuvos geologų sąjungos žurnalas „Geologijos akiračiai“, 3/2005); Gediminas Motuza „Lietuvos ugninis lankas“. („Geologijos akiračiai“, 4/2006); Jonas Satkūnas, Jolanta Čižienė, Lietuvos geologijos tarnyba. „Žemės paviršiaus pokyčiai ir svyravimai.“ („Geologijos akiračiai“, 4/2007); Gražina Skridlaitė, Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus Universitetas. „Judančios tektoninės plokštės – geologinių katastrofų priežastys.“ („Geologijos akiračiai“, 3/2005); Eugenija Rudnickaitė, Vilniaus universitetas. „Vilniaus universiteto geologijos ir mineralogijos muziejaus meteoritų kolekcija.“ („Geologijos akiračiai“, 3/2006); Andrius Pačėsa, Saulius Šliaupa, Jonas Satkūnas „Naujausi žemės drebėjimai Baltijos regione ir Lietuvos seisminis monitoringas.“ (Žurnalas „Geologija“, Lietuvos mokslų akademijos leidykla, Vilnius, 2005); Lietuvos geologijos tarnybos informacija (www.lgt.lt).

Konsultantas – Vilniaus universiteto profesorius Gediminas Motuza

© Žurnalas “Istorijos”, 2008
© Loreta Paškevičienė

Kategorijos